Nors Lietuva yra vieninga valstybė, ją sudaro penki dar XIII amžiuje susiformavę etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija (dar vadinama Dainava), Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva.
Šie etnografiniai regionai ir dabar skiriasi savitomis kalbos tarmėmis, kai kuriais gyvensenos, mitybos, elgsenos bruožais, amatais, o iki XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios ryškiai skyrėsi ir apranga, sodybų ir kaimų stiliais.
Trumpai apie visus etnografinius regionus:
Aukštaitija, esant Šiaurės Rytų-Rytų Lietuvoje, yar didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Seniau žmonės šiame regione gyveno laisvai išdėstytuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose, kuriuose gyvenamieji namai būdavo išrikiuoti prie kelio, o ūkiniai pastatai stovėdavo kiemo gilumoje.
Aukštaitijos tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Aukštaičiai garsūs ir tuo, kad gieda sutartines - polifonines dainas, išlaikiusias archajišką muzikinę ir poetinę formą, taip pat groja skudučiais ir pučia ragus.
Aukštaitija garsėja ir kaip aludarių kraštas. Biržų pilyje yra Alaus muziejus o alaus galima paragauti trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitame Aukštaitijos mieste Utenoje yra didžiulė ,,Utenos'' alaus gamykla. Tradiciniai šio regiono patiekalai - skryliai, virtiniai, pieniška miltinių kukulaičių sriuba, blynai su spirgų, varškės ar grietinės padažu, ruginė duona, rūkyti mėsos gaminiai. Visa tai įrašyta į Europos kulinarinio paveldo sąrašą.
Taip pat, negalima nepaminėti vaizdingų Aukštaitijos kraštovaizdžių. Šiame regione gausu ežerų, miškų ir kalvų.
Žemaitija - etninis regionas Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Šio regiono sostinė - Telšiai.
Seniau Žemaitija buvo garsi tuo, kad joje klestėjo įvairūs amatai: dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, ratelius siūlams verpti, darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė - žemaičių puodžiai lenkė visuskitus Lietuvos regionus.
Lankantis Žemaitijoje būtina paragauti tradicinių žemaičių gėrimų ir valgių - mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų kopūstų su kiaulės koja, kruopinių vėdarų, šventinio kastinio, rasalynės ir cibulynės sriubos.
Dzūkija - nederlingiausias, tačiau miškingiausias Lietuvos regionas, yra šalies pietryčiuose, tarp Nemuno vidurupio ir Neries upės.
Pagrindinis pragyvenimo šaltinis daugeliui dzūkų buvo, ir tebėra dabar miškas. Anksčiau šiame reigione žiemą žmonės kirto medžius, tašė sienojus, gamino pobėgius, plukdė sielius, darė namų apyvokos daiktus, pavasarį žvejojo, vasarą uogavo, rinko vaistažoles, medžiojo, džiovintus grybus parduodavo net tolimų Rusijos gubernijų pirkliams. O ir dabar dzūkų džiovinti, konservuoti ar švieži grybai bei uogos kaip delikatesai keliauja ne tik į Lietuvos parduotuves, bet ir į Vakarų Europą.
Dzūkijoje iki šiol išliko beveik visi senovinai verslai. Trobesiai, baldai, namų apyvokos daiktai - viskas savo rankomis sukuriama.
Dzūkija garsėja ir savo reto grožio gamta - didingais miškais ir ežerais, šaltiniuotomis upėmis ir pelkingomis laukymėmis.
Šis kraštas vadinamas dainingiausiu visoje Lietuvoje: dzūkai dainuoja ir sunkius darbus dirbdami, ir vestuves šokdami, gieda krikštydami kūdikėlį, rauda palydėdami mirusiuosius.
Suvalkija - regionas pietinėje-pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno upės, todėl kartais vadinamas ir Užnemune.
Pagrindinis šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkst. pr. buvo ir yra žemdirbystė. Žemdirbystei palankios derlingos žemės ir suvalkiečių darbštumas lėmė tai, kas šio regiono gyventojai buvo turtingiausi XIX-XXa. Lietuvos ūkininkai, šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių. Suvalkijoje yra gimęs Jonas Jablonskis - lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.
Suvalkija - tikras lygumų kraštas, o suvalkiečiai yra racionalūs, sumanūs ir be galo taupūs žmonės. Lankantis Suvalkijoje verta paragauti šio krašto žmonių ant ajerų lapų kepamos gardžios duonos.
Mažąja Lietuva vadinamas Klaipėdos kraštas - Kuršių Nerija, Šilutės ir Klaipėdos rajonas bei pietinė Tauragės apskrities dalis. Nuo XVI a. iki 1918 metų Mažosios Lietuvos regionui priklausė ir dabartinė Kaliningrado sritis (Rusijos Federacija). Kaliningrade buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, veikė pirmosios lietuviškos mokyklos.
Klaipėdos krašte yra vienas gražiausių Europos kraštovaizdžių - UNESCO paveldo šedevras ž Kuršių Nerija. Nepakartojama yra ir Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas su upe vietoje centrinės gatvės, pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas ir ornitologinė stotis - per šį kraštą eina Didysis paukščių migacijos traktas. Kaip sargybiniai stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai.
Ypatinga Mažojoje Lietuvoje medinė liaudies architektūra: trobų, prieangių, klėčių puošyba - ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, užsibaigiančios žirgeliais ar kitokiais lėkiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą