Aukštaitija

Jau pristačiau trumpai visus Lietuvos etnografinius regionus, bet kadangi esu iš Aukštaitijos, norėčiau šiam regionui skirti daugiau dėmesio. Taigi...
Tautiniai drabužiai. Aukštaičių vyrų – drabužiams būdinga pilkos ir rudos durtinės (daugiausia aplinkui rauktos) ir dvisiūlės į apačią platėjančios sermėgos. Jos būdavo sujuosiamos pinta,vyta,kartais rinktine 10-20 cm pločio margaspalve juosta arba baltu, galuose raudonais žičkais užaustu rankšluosčiu. Kelnės tos pačios spalvos kalp ir sermėgos, tik Š.Aukštaitijoje margaspalvės,languotos,dryžuotos,sujuostos 5-6 cm pločio ta pačia technika austa juosta.Marškiniai balti, maža stačia arba atverčiama apykaklaite, puošta dantukais. Apavas – juodi arba balti auliniai batai (dažniausiai su atvartais),parišti odinėmis pintomis arba vytomis juostelėmis (pakelėmis), užsibaigiančiomis tos pačios odos karpytais šepetėliais. Galvos apdangalai - avių vilnų įv. formų veltos skrybėlės arba kepurės.
Aukštaičių moterų drabužiai – jų skiriamasis bruožas - vyraujanti balta spalva: balti nuometai, marškiniai, prijuostės, o kartais ir sijonai. GALVOS PAPUOŠALAI, NUOMETAI Gražiausiu jaunų merginų papuošalu būdavo ilgos kasos, į kurias jos įpindavo spalvotus kaspinus. Ant galvos jos užsidėdavo rūtų ar kitų gėlių vainikus, nešiodavo sidabro, aukso spalvos galionus bei kaspinų karūnas. Nuotakos ir jų pamergės užsidėdavo kalpokus, kuriuos dabindavo gėlėmis, o prie visų tų puošmenų dar prisegdavo pluoštus liemenį siekiančių įvairiaspalvių kaspinų. Per vestuvių apeigas jaunajai nuo galvos nuimdavo rūtų vainiką ir jį pakeisdavo nuometu - simboliniu ištekėjusios moters galvos apdangalu, kurį senu papročiu privalu būdavo ryšėti visą savo gyvenimą. Nuometus ausdavo 3-4 m. ilgio iš ploniausių ir gražiausių lino gijų. Aukštaitės ryšėdavo ir mažesnius, lengvesnius nuometėlius (galvaraiščius) arba baltas kiauraraščiu siuvinėtas skareles. JUOSTOS Tai dekoratyviniai audiniai, skirti vyrų bei moterų drabužiams sujuosti, sijonų, prijuosčių juosmenims, autų,lauknešėlių ir krepšelių parišimui.Juostas ausdavo dovanoms ir įvairiems sveikinimų ceremonialams, reiškiantiems ypatingą pagarbos ženklą. Aukštaitijoje būdavo naudojamos siauros "rinktinės","austinės" juostos, tačiau daugiausiai -"pintinės". Jų raštai labai paprasti, su ritmiškai pasikartojančiais "eglučių" bei "rombų" motyvais. Visas grožis jose - spalvų žaisme, derinant raudonus, žalius, juodus, rudus, violetinius bei geltonus siūlus.
Architektūra.Gyvenamasis namas – pirkia – užėmė svarbiausią vietą sodyboje. Pirkios dažnai išpuoštos pjaustinėtais karnizais, langų apvadais ar iš lentų sudėliotomis skliautų kompozicijomis.
Viengalė pirkia dažniausiai statyta neturtingų mažažemių valstiečių sodyboje. Ji nedidelių matmenų: 7-11m ilgio ir 4-6m pločio. Pastatas asimetrinio plano, jį sudarė dvi patalpos: gyvenamoji patalpa su moline krosnimi ir negyvenama priemenė. Dažniausiai prie kvadrato plano pirkios buvo pristatoma panašaus dydžio priemenė. Senesnių aukštaitiškų pirkių priemenės yra net didesnės už pirkias. Vėlėsniuose pastatuose priemenės dažnai padalintos į 2-3 patalpas, jose atitvertas ūkinis podėlis - kamara. Krosnis užėmė 1/4 - 1/5 patalpos ploto. Langai pirkioje buvę maži, durys plačios ir žemos.
Dvigalė pirkia susiformavo iš viengalės, pristačius papildomą narvelį. Ji susideda iš trijų panašaus dydžio patalpų. Dvi iš jų - pirkia ir priemenė - turi pastovią paskirtį, o trečioji - antrasis pirkios galas - galėjo būti naudojama kaip antroji pirkia (t.y. gyvenamoji patalpa), pirkaitė (daiktų ir maisto podėlis) ir kamara (švarioji patalpa, skirta svečių ar šeimos narių nakvynei). Pirkioms būdingas siauras ir ilgas korpusas.  Plotis mažai kuo skyrėsi nuo viengalių pirkių (5- 5,5m), o ilgis padidėjo iki 15-16m. XXa. pr. pirkių plotis padidėjo iki 6-7,5m, ilgis iki 18-19m.

 

 
 
 
 

 

 

 

Amatai. Sielininkystė - medieną per visą žiemą veždavo prie ežerų ir kraudavo į „štabelius". Medžiai buvo gabenami ne tik rogėmis - iš miškų iki Baluošo ežero buvo nutiestas gelžkeliukas, vagonėlius traukė
arkliai. Ne kiekviena vieta ežere tiko sieliams pinti. Tik smėlėtame ežero dugne būdavo sukalamas „daržas" - užtveriamas tam tikras ežero plotas. Į jį iš didžiulių krūvų buvo ridenami rąstai, o vandenyje rūšiuojami pagal ilgį, plotį ir kokybę. Rąstus rišdavo į „lovas" ir jas rikiuodavo vieną po kitos. Jų sielyje būna iki 10-ies. Pakrantė, kurioje buvo pinami sieliai, vadinosi pinykla. Ilgiausio kelio pradžia buvo Uteno ežeras. Iš Uteno sielius plukdė trumpa upe į Utenykščio ežerą. Iš jo Būkos upe iki Baluošo, toliau Baluošykščio, Sravinaičio ežerais pro Ginučius Almajos upe iki Asėko ežero, Asalnų, Lūšių ežerais. Iš Lūšių ežero sieliai plaukė Šakarvos upe ir ežeru iki Žeimenos upės. Šioje vietoje atiduodavo sielius kitiems sielininkams, o patys apie 50 km grįždavo namo pėsčiomis.O atiduotieji sieliai toliau keliaudavo Žeimenos ir Neries upėmis iki Vilniaus. Antrasis sielių kelias buvo gerokai trumpesnis. Sieliai būdavo rišami prie Dringio ežero ties Vaišniūnais. Iš ten Dumblės upe į Dringykštį, iš šio ežero į Meironos upę iki Asalnų ežero. Toliau jau anksčiau aprašytu keliu. Sieliai buvo plukdomi iki 6-o dešimtmečio pradžios.

Kalvystė, dervos gamyba - kalvio amato vaikai mokėsi iš tėvų, o šių seneliai dažniausiai buvo kilę iš valstiečių. Dažniausiai tai būdavo šeimos verslas, dirbamas paveldėtais įrankiais ir technologijomis. Patys kalviai ar jų pagalbininkai degdavo anglis, o šalia to užsiimdavo dervos ar terpentino varymu. Linkmenų apylinkės kaimuose buvo plačiai išplitęs šis verslas. Palūšės, Šakarvos, Cijonų, Antalksnės ir kt. kaimų gyventojai iš kartos į kartą perduodavo įgytas žinias ir realizavimo rinkas. Šakarvos kaime lig šių dienų galime rasti anglių degimo duobę. Dervą ir degutą varė tose pačiose krosnyse iš senų pušų kelmų ir viršūnių. Varant dervos ir deguto mišinį ratams tepti, į krosnį kraudavo kelmus ir beržo žieves. Viena krosnis duodavo iki 3 pūdų (4 kibirus) dervos. Kai kurie dervininkai varydavo vaistams terpentiną - jį parduodavo Švenčionių ir Vilniaus vaistininkams. Visai netoli nuo Šakarvos yra senovinė Cijonų kaimavietė. Senuose žemėlapiuose ji vadinama Kalviais. Ten buvo karališkoji geležies iš balų rūdos liejykla, kalvė.
Grybavimas - ir seniau, ir dabar kaimo žmogui yra vienas iš pragyvenimo šaltinių. Šiame krašte
grybauja visi nuo mažo iki seno. Tai labai „parankus" verslas, nes jo bažnyčia nelaikė darbu, todėl grybaudavo ir šventadieniais. XIX a. šiose teritorijose rinkdavo tik baravykus. Grybavimo sezonas prasideda birželio pabaigoje ir tęsiasi iki šalnų. Grybų atsargas kaupdavo žiemai - paprastai juos džiovindavo arba raugdavo. Šakališkės, Vyžių kaimų žmonės ir dabar žiemai pasiruošia apie 50 kg džiovintų grybų. Sausai laikomi grybai išsilaiko po keletą metų. XIX a. pabaigoje kaupdavo raugintų ir sūdytų grybų atsargas. Raugdavo ūmėdes, rudmėses, baravykus, lepšiukus, pūkuotes, raudonviršius, žaliuokes. Ir turtingi, ir vargšai šio krašto žmonės grybus pardavinėdavo - veždavo į Ignalinos, Salako, Utenos turgus, laukdavo supirkėjų namuose. Toliau grybai keliaudavo į Daugpilį, Peterburgą, Vokietiją, Vilnių.

Uogavimas - uogaudavo daugiausia moterys ir vaikai. Iki XX a. pradžios paklausą turėjo tik spanguolės. Per bulviakasį, šalnas rinkdavo spanguoles. Pakabintos pintinėse po sijomis ar tiesiog papiltos ant samanų jos išsilaikydavo iki pavasario. Bruknes pradėjo rinkti XIX a. pabaigoje. Jas nevirtas iki pavasario laikydavo vandenyje. XX a. pradžioje mėlyniaudavo tik sau. Po 2-3 litrus šių uogų džiovindavo vaistams. Meironių ir Šuminų kaimų gyventojai pardavimui mėlynes pradėjo rinkti prieš I-ą pasaulinį karą.
Vaistažolių rinkimas - anuomet buvo tikėta žolynų gydomąja ir mistine galiomis. Daugiausia vaistažolės buvo renkamos ne pardavimui, o jų naudojimas, žinių perdavimas iš kartos į kartą tapo tradicija.
Pynimas - šiuose kraštuose nuo seno naudojamos balanų pintinės. Tai gana pigu, nes šiuose kraštuose daug tam tikslui tinkamų pušų. Pintinėmis daugiausia prekiavo Ignalinos turguje. Krašte paplitusios 3 rūšių balaninės pintinės: „kašelės" (bulvėms nešioti), kraitelės (žolei, malkoms, grybams), „kašikai" (šienui). Darydavo ir specialias pintines mėsai laikyti, paršiukams į turgų vežti (su dangčiais). Utenos pusėje labiau paplitęs pynimas iš raudonųjų karklų ir pušų šaknų. Iš nuluptų vytelių ir šaknų dažniausiai pindavo puošnius dirbinius moterims į turgų vaikščioti. Senesni
gyventojai XX a. pradž. dar pindavosi ir vyžas. Kadangi čia maža liepų, vyžas pindavo iš karklų žievės.

Medžioklė - XIX - XX a. pradž. kaimuose ūkininkai jau turėjo šautuvus. Dažniausiai jais medžiodavo plėšrūnus žvėris, paukščius medžiodavo tik savo malonumui. Labai įdomūs senoviniai vilkų medžiojimo būdai. Ožkinių, Puziniškio kaimų gyventojai vilkus viliodavo rogėmis važiuodami ledu ir žvingindami paršiuką. Besivejančius vilkus nušaudavo. XX a. pirmoje pusėje Ožkiniuose ir Pakretuonėje statydavo spąstus-aptvarus. Grikiapelės, Ožkinių, Palūšės, Puziniškio, Vyžių kaimuose kasdavo 2-2,5 m gylio 120-140 cm skersmens į apačią platėjančias vilkduobes. Taip gaudė ir lapes. Barsukus medžiodavo dėl taukų. Juos medžiotojai iš urvų išrūkydavo.
Žvejyba - XX a. pirm. pusėje žvejyba buvo verslinė ir smulkioji. Verslinė žvejyba buvo pirklių
rankose, o smulkiąja užsiimdavo netoli ežerų gyvenantys valstiečiai savo šeimos maistui paįvairinti. Ypač dideli buvo žiemos žvejybos tinklai: jų vienas sparnas buvo net 80 m ilgio. Žvejoti tokiu tinklu reikėjo 20 žmonių. Vasarą į valties gale atitvertą vietą žuvims sumesti buvo dedama ledo. Ledams laikyti pirkliai netoli Lūšių ežero turėjo įsitaisę ledainę - žemėje iškastą didelę duobę, kurios šonai buvo iškloti rąstais. Ledus iš viršaus apkraudavo šiaudais ir pelais.

 

 

 

 

 

 

   Šaltiniai: http://www.anp.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=14&Itemid=12