Aukštaitija

Jau pristačiau trumpai visus Lietuvos etnografinius regionus, bet kadangi esu iš Aukštaitijos, norėčiau šiam regionui skirti daugiau dėmesio. Taigi...
Tautiniai drabužiai. Aukštaičių vyrų – drabužiams būdinga pilkos ir rudos durtinės (daugiausia aplinkui rauktos) ir dvisiūlės į apačią platėjančios sermėgos. Jos būdavo sujuosiamos pinta,vyta,kartais rinktine 10-20 cm pločio margaspalve juosta arba baltu, galuose raudonais žičkais užaustu rankšluosčiu. Kelnės tos pačios spalvos kalp ir sermėgos, tik Š.Aukštaitijoje margaspalvės,languotos,dryžuotos,sujuostos 5-6 cm pločio ta pačia technika austa juosta.Marškiniai balti, maža stačia arba atverčiama apykaklaite, puošta dantukais. Apavas – juodi arba balti auliniai batai (dažniausiai su atvartais),parišti odinėmis pintomis arba vytomis juostelėmis (pakelėmis), užsibaigiančiomis tos pačios odos karpytais šepetėliais. Galvos apdangalai - avių vilnų įv. formų veltos skrybėlės arba kepurės.
Aukštaičių moterų drabužiai – jų skiriamasis bruožas - vyraujanti balta spalva: balti nuometai, marškiniai, prijuostės, o kartais ir sijonai. GALVOS PAPUOŠALAI, NUOMETAI Gražiausiu jaunų merginų papuošalu būdavo ilgos kasos, į kurias jos įpindavo spalvotus kaspinus. Ant galvos jos užsidėdavo rūtų ar kitų gėlių vainikus, nešiodavo sidabro, aukso spalvos galionus bei kaspinų karūnas. Nuotakos ir jų pamergės užsidėdavo kalpokus, kuriuos dabindavo gėlėmis, o prie visų tų puošmenų dar prisegdavo pluoštus liemenį siekiančių įvairiaspalvių kaspinų. Per vestuvių apeigas jaunajai nuo galvos nuimdavo rūtų vainiką ir jį pakeisdavo nuometu - simboliniu ištekėjusios moters galvos apdangalu, kurį senu papročiu privalu būdavo ryšėti visą savo gyvenimą. Nuometus ausdavo 3-4 m. ilgio iš ploniausių ir gražiausių lino gijų. Aukštaitės ryšėdavo ir mažesnius, lengvesnius nuometėlius (galvaraiščius) arba baltas kiauraraščiu siuvinėtas skareles. JUOSTOS Tai dekoratyviniai audiniai, skirti vyrų bei moterų drabužiams sujuosti, sijonų, prijuosčių juosmenims, autų,lauknešėlių ir krepšelių parišimui.Juostas ausdavo dovanoms ir įvairiems sveikinimų ceremonialams, reiškiantiems ypatingą pagarbos ženklą. Aukštaitijoje būdavo naudojamos siauros "rinktinės","austinės" juostos, tačiau daugiausiai -"pintinės". Jų raštai labai paprasti, su ritmiškai pasikartojančiais "eglučių" bei "rombų" motyvais. Visas grožis jose - spalvų žaisme, derinant raudonus, žalius, juodus, rudus, violetinius bei geltonus siūlus.
Architektūra.Gyvenamasis namas – pirkia – užėmė svarbiausią vietą sodyboje. Pirkios dažnai išpuoštos pjaustinėtais karnizais, langų apvadais ar iš lentų sudėliotomis skliautų kompozicijomis.
Viengalė pirkia dažniausiai statyta neturtingų mažažemių valstiečių sodyboje. Ji nedidelių matmenų: 7-11m ilgio ir 4-6m pločio. Pastatas asimetrinio plano, jį sudarė dvi patalpos: gyvenamoji patalpa su moline krosnimi ir negyvenama priemenė. Dažniausiai prie kvadrato plano pirkios buvo pristatoma panašaus dydžio priemenė. Senesnių aukštaitiškų pirkių priemenės yra net didesnės už pirkias. Vėlėsniuose pastatuose priemenės dažnai padalintos į 2-3 patalpas, jose atitvertas ūkinis podėlis - kamara. Krosnis užėmė 1/4 - 1/5 patalpos ploto. Langai pirkioje buvę maži, durys plačios ir žemos.
Dvigalė pirkia susiformavo iš viengalės, pristačius papildomą narvelį. Ji susideda iš trijų panašaus dydžio patalpų. Dvi iš jų - pirkia ir priemenė - turi pastovią paskirtį, o trečioji - antrasis pirkios galas - galėjo būti naudojama kaip antroji pirkia (t.y. gyvenamoji patalpa), pirkaitė (daiktų ir maisto podėlis) ir kamara (švarioji patalpa, skirta svečių ar šeimos narių nakvynei). Pirkioms būdingas siauras ir ilgas korpusas.  Plotis mažai kuo skyrėsi nuo viengalių pirkių (5- 5,5m), o ilgis padidėjo iki 15-16m. XXa. pr. pirkių plotis padidėjo iki 6-7,5m, ilgis iki 18-19m.

 

 
 
 
 

 

 

 

Amatai. Sielininkystė - medieną per visą žiemą veždavo prie ežerų ir kraudavo į „štabelius". Medžiai buvo gabenami ne tik rogėmis - iš miškų iki Baluošo ežero buvo nutiestas gelžkeliukas, vagonėlius traukė
arkliai. Ne kiekviena vieta ežere tiko sieliams pinti. Tik smėlėtame ežero dugne būdavo sukalamas „daržas" - užtveriamas tam tikras ežero plotas. Į jį iš didžiulių krūvų buvo ridenami rąstai, o vandenyje rūšiuojami pagal ilgį, plotį ir kokybę. Rąstus rišdavo į „lovas" ir jas rikiuodavo vieną po kitos. Jų sielyje būna iki 10-ies. Pakrantė, kurioje buvo pinami sieliai, vadinosi pinykla. Ilgiausio kelio pradžia buvo Uteno ežeras. Iš Uteno sielius plukdė trumpa upe į Utenykščio ežerą. Iš jo Būkos upe iki Baluošo, toliau Baluošykščio, Sravinaičio ežerais pro Ginučius Almajos upe iki Asėko ežero, Asalnų, Lūšių ežerais. Iš Lūšių ežero sieliai plaukė Šakarvos upe ir ežeru iki Žeimenos upės. Šioje vietoje atiduodavo sielius kitiems sielininkams, o patys apie 50 km grįždavo namo pėsčiomis.O atiduotieji sieliai toliau keliaudavo Žeimenos ir Neries upėmis iki Vilniaus. Antrasis sielių kelias buvo gerokai trumpesnis. Sieliai būdavo rišami prie Dringio ežero ties Vaišniūnais. Iš ten Dumblės upe į Dringykštį, iš šio ežero į Meironos upę iki Asalnų ežero. Toliau jau anksčiau aprašytu keliu. Sieliai buvo plukdomi iki 6-o dešimtmečio pradžios.

Kalvystė, dervos gamyba - kalvio amato vaikai mokėsi iš tėvų, o šių seneliai dažniausiai buvo kilę iš valstiečių. Dažniausiai tai būdavo šeimos verslas, dirbamas paveldėtais įrankiais ir technologijomis. Patys kalviai ar jų pagalbininkai degdavo anglis, o šalia to užsiimdavo dervos ar terpentino varymu. Linkmenų apylinkės kaimuose buvo plačiai išplitęs šis verslas. Palūšės, Šakarvos, Cijonų, Antalksnės ir kt. kaimų gyventojai iš kartos į kartą perduodavo įgytas žinias ir realizavimo rinkas. Šakarvos kaime lig šių dienų galime rasti anglių degimo duobę. Dervą ir degutą varė tose pačiose krosnyse iš senų pušų kelmų ir viršūnių. Varant dervos ir deguto mišinį ratams tepti, į krosnį kraudavo kelmus ir beržo žieves. Viena krosnis duodavo iki 3 pūdų (4 kibirus) dervos. Kai kurie dervininkai varydavo vaistams terpentiną - jį parduodavo Švenčionių ir Vilniaus vaistininkams. Visai netoli nuo Šakarvos yra senovinė Cijonų kaimavietė. Senuose žemėlapiuose ji vadinama Kalviais. Ten buvo karališkoji geležies iš balų rūdos liejykla, kalvė.
Grybavimas - ir seniau, ir dabar kaimo žmogui yra vienas iš pragyvenimo šaltinių. Šiame krašte
grybauja visi nuo mažo iki seno. Tai labai „parankus" verslas, nes jo bažnyčia nelaikė darbu, todėl grybaudavo ir šventadieniais. XIX a. šiose teritorijose rinkdavo tik baravykus. Grybavimo sezonas prasideda birželio pabaigoje ir tęsiasi iki šalnų. Grybų atsargas kaupdavo žiemai - paprastai juos džiovindavo arba raugdavo. Šakališkės, Vyžių kaimų žmonės ir dabar žiemai pasiruošia apie 50 kg džiovintų grybų. Sausai laikomi grybai išsilaiko po keletą metų. XIX a. pabaigoje kaupdavo raugintų ir sūdytų grybų atsargas. Raugdavo ūmėdes, rudmėses, baravykus, lepšiukus, pūkuotes, raudonviršius, žaliuokes. Ir turtingi, ir vargšai šio krašto žmonės grybus pardavinėdavo - veždavo į Ignalinos, Salako, Utenos turgus, laukdavo supirkėjų namuose. Toliau grybai keliaudavo į Daugpilį, Peterburgą, Vokietiją, Vilnių.

Uogavimas - uogaudavo daugiausia moterys ir vaikai. Iki XX a. pradžios paklausą turėjo tik spanguolės. Per bulviakasį, šalnas rinkdavo spanguoles. Pakabintos pintinėse po sijomis ar tiesiog papiltos ant samanų jos išsilaikydavo iki pavasario. Bruknes pradėjo rinkti XIX a. pabaigoje. Jas nevirtas iki pavasario laikydavo vandenyje. XX a. pradžioje mėlyniaudavo tik sau. Po 2-3 litrus šių uogų džiovindavo vaistams. Meironių ir Šuminų kaimų gyventojai pardavimui mėlynes pradėjo rinkti prieš I-ą pasaulinį karą.
Vaistažolių rinkimas - anuomet buvo tikėta žolynų gydomąja ir mistine galiomis. Daugiausia vaistažolės buvo renkamos ne pardavimui, o jų naudojimas, žinių perdavimas iš kartos į kartą tapo tradicija.
Pynimas - šiuose kraštuose nuo seno naudojamos balanų pintinės. Tai gana pigu, nes šiuose kraštuose daug tam tikslui tinkamų pušų. Pintinėmis daugiausia prekiavo Ignalinos turguje. Krašte paplitusios 3 rūšių balaninės pintinės: „kašelės" (bulvėms nešioti), kraitelės (žolei, malkoms, grybams), „kašikai" (šienui). Darydavo ir specialias pintines mėsai laikyti, paršiukams į turgų vežti (su dangčiais). Utenos pusėje labiau paplitęs pynimas iš raudonųjų karklų ir pušų šaknų. Iš nuluptų vytelių ir šaknų dažniausiai pindavo puošnius dirbinius moterims į turgų vaikščioti. Senesni
gyventojai XX a. pradž. dar pindavosi ir vyžas. Kadangi čia maža liepų, vyžas pindavo iš karklų žievės.

Medžioklė - XIX - XX a. pradž. kaimuose ūkininkai jau turėjo šautuvus. Dažniausiai jais medžiodavo plėšrūnus žvėris, paukščius medžiodavo tik savo malonumui. Labai įdomūs senoviniai vilkų medžiojimo būdai. Ožkinių, Puziniškio kaimų gyventojai vilkus viliodavo rogėmis važiuodami ledu ir žvingindami paršiuką. Besivejančius vilkus nušaudavo. XX a. pirmoje pusėje Ožkiniuose ir Pakretuonėje statydavo spąstus-aptvarus. Grikiapelės, Ožkinių, Palūšės, Puziniškio, Vyžių kaimuose kasdavo 2-2,5 m gylio 120-140 cm skersmens į apačią platėjančias vilkduobes. Taip gaudė ir lapes. Barsukus medžiodavo dėl taukų. Juos medžiotojai iš urvų išrūkydavo.
Žvejyba - XX a. pirm. pusėje žvejyba buvo verslinė ir smulkioji. Verslinė žvejyba buvo pirklių
rankose, o smulkiąja užsiimdavo netoli ežerų gyvenantys valstiečiai savo šeimos maistui paįvairinti. Ypač dideli buvo žiemos žvejybos tinklai: jų vienas sparnas buvo net 80 m ilgio. Žvejoti tokiu tinklu reikėjo 20 žmonių. Vasarą į valties gale atitvertą vietą žuvims sumesti buvo dedama ledo. Ledams laikyti pirkliai netoli Lūšių ežero turėjo įsitaisę ledainę - žemėje iškastą didelę duobę, kurios šonai buvo iškloti rąstais. Ledus iš viršaus apkraudavo šiaudais ir pelais.

 

 

 

 

 

 

   Šaltiniai: http://www.anp.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=14&Itemid=12

Lietuvos etnografiniai regionai

Nors Lietuva yra vieninga valstybė, ją sudaro penki dar XIII amžiuje susiformavę etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija (dar vadinama Dainava), Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva.

Šie etnografiniai regionai ir dabar skiriasi savitomis kalbos tarmėmis, kai kuriais gyvensenos, mitybos, elgsenos bruožais, amatais, o iki XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios ryškiai skyrėsi ir apranga, sodybų ir kaimų stiliais.

 

Trumpai apie visus etnografinius regionus:

Aukštaitija, esant Šiaurės Rytų-Rytų Lietuvoje, yar didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Seniau žmonės šiame regione gyveno laisvai išdėstytuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose, kuriuose gyvenamieji namai būdavo išrikiuoti prie kelio, o ūkiniai pastatai stovėdavo kiemo gilumoje.

Aukštaitijos tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Aukštaičiai garsūs ir tuo, kad gieda sutartines - polifonines dainas, išlaikiusias archajišką muzikinę ir poetinę formą, taip pat groja skudučiais ir pučia ragus.

Aukštaitija garsėja ir kaip aludarių kraštas. Biržų pilyje yra Alaus muziejus o alaus galima paragauti trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitame Aukštaitijos mieste Utenoje yra didžiulė ,,Utenos'' alaus gamykla. Tradiciniai šio regiono patiekalai - skryliai, virtiniai, pieniška miltinių kukulaičių sriuba, blynai su spirgų, varškės ar grietinės padažu, ruginė duona, rūkyti mėsos gaminiai. Visa tai įrašyta į Europos kulinarinio paveldo sąrašą.

Taip pat, negalima nepaminėti vaizdingų Aukštaitijos kraštovaizdžių. Šiame regione gausu ežerų, miškų ir kalvų.

Žemaitija - etninis regionas Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Šio regiono sostinė - Telšiai.

Seniau Žemaitija buvo garsi tuo, kad joje klestėjo įvairūs amatai: dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, ratelius siūlams verpti, darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė - žemaičių puodžiai lenkė visuskitus Lietuvos regionus.

Lankantis Žemaitijoje būtina paragauti tradicinių žemaičių gėrimų ir valgių - mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų kopūstų su kiaulės koja, kruopinių vėdarų, šventinio kastinio, rasalynės ir cibulynės sriubos.

Dzūkija - nederlingiausias, tačiau miškingiausias Lietuvos regionas, yra šalies pietryčiuose, tarp Nemuno vidurupio ir Neries upės.

Pagrindinis pragyvenimo šaltinis daugeliui dzūkų buvo, ir tebėra dabar miškas. Anksčiau šiame reigione žiemą žmonės kirto medžius, tašė sienojus, gamino pobėgius, plukdė sielius, darė namų apyvokos daiktus, pavasarį žvejojo, vasarą uogavo, rinko vaistažoles, medžiojo, džiovintus grybus parduodavo net tolimų Rusijos gubernijų pirkliams. O ir dabar dzūkų džiovinti, konservuoti ar švieži grybai bei uogos kaip delikatesai keliauja ne tik į Lietuvos parduotuves, bet ir į Vakarų Europą.

Dzūkijoje iki šiol išliko beveik visi senovinai verslai. Trobesiai, baldai, namų apyvokos daiktai - viskas savo rankomis sukuriama.

Dzūkija garsėja ir savo reto grožio gamta - didingais miškais ir ežerais, šaltiniuotomis upėmis ir pelkingomis laukymėmis.

Šis kraštas vadinamas dainingiausiu visoje Lietuvoje: dzūkai dainuoja ir sunkius darbus dirbdami, ir vestuves šokdami, gieda krikštydami kūdikėlį, rauda palydėdami mirusiuosius.

Suvalkija - regionas pietinėje-pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno upės, todėl kartais vadinamas ir Užnemune.

Pagrindinis šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkst. pr. buvo ir yra žemdirbystė. Žemdirbystei palankios derlingos žemės ir suvalkiečių darbštumas lėmė tai, kas šio regiono gyventojai buvo turtingiausi XIX-XXa. Lietuvos ūkininkai, šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių. Suvalkijoje yra gimęs Jonas Jablonskis - lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.

Suvalkija - tikras lygumų kraštas, o suvalkiečiai yra racionalūs, sumanūs ir be galo taupūs žmonės. Lankantis Suvalkijoje verta paragauti šio krašto žmonių ant ajerų lapų kepamos gardžios duonos.

Mažąja Lietuva vadinamas Klaipėdos kraštas - Kuršių Nerija, Šilutės ir Klaipėdos rajonas bei pietinė Tauragės apskrities dalis. Nuo XVI a. iki 1918 metų Mažosios Lietuvos regionui priklausė ir dabartinė Kaliningrado sritis (Rusijos Federacija). Kaliningrade buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, veikė pirmosios lietuviškos mokyklos.

Klaipėdos krašte yra vienas gražiausių Europos kraštovaizdžių - UNESCO paveldo šedevras ž Kuršių Nerija. Nepakartojama yra ir Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas su upe vietoje centrinės gatvės, pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas ir ornitologinė stotis - per šį kraštą eina Didysis paukščių migacijos traktas. Kaip sargybiniai stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai.

Ypatinga Mažojoje Lietuvoje medinė liaudies architektūra: trobų, prieangių, klėčių puošyba - ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, užsibaigiančios žirgeliais ar kitokiais lėkiais.

 

Šaltinis: http://lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai



Turizmo teisiniai aspektai Lietuvoje

Kitas svarbus dalykas - tai institucijos, kurios rūpinasi turizmo plėtra, turizmo verslo vystimu Lietuvoje, bei prižiūri turizmo įmonių veiklą.
LR Seimas:

• nustato turizmo plėtros kryptis;
• tvirtina Lietuvos turizmo plėtros ilgalaikę strategiją;
• priima įstatymus.

LR Vyriausybė:

• parengia Lietuvos turizmo plėtros ilgalaikę strategiją;
•  tvirtina Nacionalinę turizmo plėtros programą, nustatančią valstybės turizmo plėtros ir investicijų į turizmą prioritetus ir priemones;
• tvirtina valstybinės reikšmės turizmo, rekreacijos bei kurortų infrastruktūros projektus;
• tvirtina Kurortų ir kurortinių teritorijų plėtros strategiją;
•  steigia Valstybinį turizmo departamentą. Valstybinio turizmo departamento nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos pavedimu – atitinkamas ministras.

Ūkio ministerija:

• atlieka strateginį Lietuvos turizmo veiklos planavimą: rengia Nacionalinę turizmo plėtros programą ir Kurortų ir kurortinių teritorijų plėtros strategiją, koordinuoja jų įgyvendinimą;
• dalyvauja ir koordinuoja formuojant Lietuvos Respublikos turizmo politiką, rengia turizmo sritį reglamentuojančių įstatymų projektus;
• rengia ir teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl valstybinės reikšmės turizmo, rekreacijos ir kurortų infrastruktūros projektų įgyvendinimo;
• rengia ir tvirtina nacionalinės reikšmės turizmo specialiuosius planus;
• dalyvauja Europos Sąjungos turizmo politiką formuojančių tarptautinių institucijų veikloje;
• įgyvendina Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių turizmo paslaugų teikimą, nuostatų perkėlimą į Lietuvos Respublikos teisę;
• steigia viešąsias įstaigas turizmo informacijos ir rinkodaros veiklai plėtoti.

Valstybinis Turizmo departamentas:

• pagal savo kompetenciją dalyvauja formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką turizmo, kurortų ir kurortinių teritorijų plėtros srityse;
• dalyvauja atliekant strateginį Lietuvos turizmo veiklos planavimą, pagal savo kompetenciją įgyvendina Lietuvos turizmo plėtros ilgalaikę strategiją ir Nacionalinės turizmo plėtros programos priemones;
• rengia valstybinės reikšmės viešosios turizmo ir poilsio infrastruktūros, Lietuvos turizmo rinkodaros projektus ir juos įgyvendina;
• pagal savo kompetenciją priima turizmo paslaugas reglamentuojančius teisės aktus;
• priima administracinius sprendimus, reikalingus šiam įstatymui ir kitiems teisės aktams įgyvendinti;
• atlieka turizmo paslaugų teikėjų veiklos stebėseną ir kontrolę;
• atlieka turizmo rinkų ir Lietuvos turizmo paslaugų ir produktų tyrimus;
• rengia Lietuvos turizmo rinkodaros planą, įgyvendina jame numatytas priemones ir koordinuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, dalyvaujančių įgyvendinant Lietuvos turizmo rinkodaros planą, veiklą;
• steigia ir valdo Lietuvos turizmo informacijos sistemą;
• atlieka nacionalinio konferencijų biuro funkcijas;
• pagal savo kompetenciją dalyvauja įgyvendinant turizmo srities tarptautinio bendradarbiavimo priemones;
• nustato turizmo specialistų kvalifikacinius reikalavimus;
• tiria ir prognozuoja turizmo specialistų rengimo poreikį ir organizuoja turizmo specialistų kvalifikacijos tobulinimą, vykdo turizmo specialistų kvalifikacijų pripažinimą, rengia pavyzdines kelionių vadovų ir gidų rengimo programas;
•  teisės aktų nustatyta tvarka atstovauja kelionių organizavimo paslaugų vartotojų interesams kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ar kelionių agento nemokumo arba bankroto atvejais;
• steigia turizmo informacijos centrus užsienyje ir koordinuoja jų veiklą;
• pagal savo kompetenciją kontroliuoja Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos turizmo teisės aktų reikalavimų vykdymą;
• turizmo ir rekreacijos srityje nustato planavimo sąlygas ir koordinuoja regioninį turizmo plėtros planavimą.

Turizmo taryba:

• nagrinėja turizmo plėtros ir skatinimo klausimus;
• teikia pasiūlymus strateginį Lietuvos turizmo veiklos planavimą atliekančioms valstybės institucijoms.

Savivaldybės:

• skatina turizmo verslą kaip darbo vietų kūrimo ir gyventojų užimtumo priemonę;
• vadovaudamosi Nacionalinės turizmo plėtros programos nuostatomis, rengia, tvirtina ir įgyvendina savivaldybės turizmo plėtros programas (strategijas) arba savivaldybės turizmo ir rekreacijos plėtros schemas ir projektus;
• rengia ir įgyvendina viešosios turizmo ir poilsio infrastruktūros projektus;
• steigia savivaldybių turizmo informacijos centrus. Kai savivaldybės turizmo informacijos centras nėra įsteigtas, tvarko ir teikia turizmo paslaugų ir išteklių duomenis Lietuvos turizmo informacijos sistemai;
• planuoja ir įgyvendina priemones, reikalingas rekreacinių teritorijų apsaugai, poilsio ir turizmo veiklai šiose teritorijose plėtoti, tvarko rekreacinių teritorijų apskaitą, tvirtina rekreacinių teritorijų naudojimo reglamentus;
• atlieka savivaldybės teritorijoje esančių turizmo išteklių ir paslaugų rinkotyrą ir rinkodarą;
• įstatymų nustatyta tvarka su turizmo paslaugų teikėjais – juridiniais ir fiziniais asmenimis – sudaro sutartis dėl rekreacinių išteklių naudojimo (nuomos) turizmui ir poilsiui, kontroliuoja šių sutarčių vykdymą;
• įstatymų nustatyta tvarka tvirtina vietinių rinkliavų už savivaldybei priklausančių rekreacinių išteklių naudojimą dydį ir mokėjimo tvarkos aprašą;
• planuoja ir organizuoja vaikų ir jaunimo stovyklų veiklą, nustato šioms stovykloms taikomus reikalavimus ir kontroliuoja jų vykdymą.

  
  

šaltinis LR Turizmo įstatymas.

Turizmo sąvokos

Turizmas praeityje apėmęs tik mūsų protėvių keliones ieškant maisto ar naujų medžioklės plotų, mūsų laikais yra daug platesnė sąvoka. Tobulėjant transportui, technologijoms, kurios mūsų keliones, viduramžiais trukusias mėnesius, paverčia daug trumpesnėmis ir patogesnėmis, gerėjant gyvenimo sąlygoms, žmonių poreikis keliauti tampa vis svarbesnis. Tačiau turizmas nėra vien kelionės, tai mokslas, į kurį įeina daugybė kitų mokslo sričių disciplinų. Jei ekonomistai turi išmanyti ekonomiką, o psichologai turi išmanyti psichologiją, turizmo specialistai turi išmanyti viską. Taigi, tam, kad suprasti, kas yra turizmas vienos sąvokos neužtenka.
LR Turizmo įstatyme pateiktos tokios pagrindinės turizmo sąvokos:
1. Apgyvendinimo paslauga – savarankiška, už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kuria sudaromos sąlygos tenkinti nakvynės ir higienos poreikius.
2. Apgyvendinimo rūšis – tam tikros apgyvendinimo infrastruktūros (specialiai suplanuota teritorija, pastatai ar jų dalys, jų įranga) ir apgyvendinimo organizavimo sąlygų visuma, reikalinga teikti apgyvendinimo paslaugas.
3. Atvykstamasis turizmas – užsienio valstybių gyventojų kelionės po Lietuvos Respubliką.
4. Ekskursija – trumpiau kaip parą trunkantis objektų ar vietovių lankymas pagal nustatytą maršrutą, kai dalyvauja gidas.
5. Gamtiniai sveikatos veiksniai – specifinėmis fizinėmis, cheminėmis, biologiškai aktyviomis savybėmis pasižymintys moksliškai ištirti ir pripažinti natūralūs mineraliniai vandenys, jūros vanduo, peloidai (durpinis purvas, sapropeliai, molis ir kiti), taikomi sveikatos stiprinimo ir sveikatos atstatymo tikslais teisės aktų nustatyta tvarka.
6. Gidas – teisės aktų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis fizinis asmuo, kuris ekskursijų metu suteikia specialią informaciją apie lankomus muziejus, meno galerijas, gamtos, kultūros, mokslo, parodų ar kitus objektus arba vietoves.
7. Įplaukos – visos už organizuotas turistines keliones gaunamos piniginės lėšos, neatsižvelgiant į tai, ar per ataskaitinį laikotarpį jos pripažįstamos pajamomis, ar jomis nelaikomos.
8. Išvykstamasis turizmas – turistų kelionės po užsienio valstybes.
9. Jūrinio turizmo infrastruktūra – stacionarūs ar laikini statiniai ir įrenginiai (hidrotechniniai statiniai ir įrenginiai su jų priklausiniais, skirti turistinių, kruizinių, pramoginių ir keleivinių laivų aptarnavimui; automobilių keliai, turistų transporto priemonių stovėjimo aikštelės ir jų įrenginiai; pėsčiųjų (dviračių) takai, specialiai suplanuota teritorija turistams, pastatai, jų dalys, įranga, informacijos, higienos ir atliekų surinkimo, lankytojų aptarnavimo ir poilsio bei kiti panašios paskirties objektai), skirti atvykstamojo, išvykstamojo ir vietinio jūrinio turizmo poreikiams tenkinti Lietuvos Respublikos teritoriniuose vandenyse ir jų prieigose esančiuose jūrinio turizmo infrastruktūros objektuose.
10. Jūrinio turizmo paslauga – savarankiška, už užmokestį turistams teikiama kelionių laivu organizavimo paslauga, kuriai reikalinga tam tikra infrastruktūra (pritaikytos krantinės, automobilių keliai, pėsčiųjų (dviračių) takai, specialiai suplanuota teritorija turistams, pastatai, jų dalys, įranga ir kiti panašios paskirties objektai) atvykstamojo, išvykstamojo ir vietinio turizmo poreikiams tenkinti Lietuvos Respublikos teritoriniuose vandenyse ir jų prieigose esančiuose jūrinio turizmo infrastruktūros objektuose.
11. Kaimo turizmo paslauga – savarankiška, už užmokestį turistams kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3 000 gyventojų, teikiama apgyvendinimo paslauga, kai kartu sudaromos sąlygos tenkinti maitinimo, poilsio, pramogų ar renginių organizavimo poreikius.
12. Kambarys (numeris) – apgyvendinimui skirtame pastate specialiai įrengta patalpa ar jų grupė, apgyvendinimo paslaugų teikėjo siūloma asmenims nuomotis kaip nedalomas vienetas.

 13. Kelionių agentas – turizmo paslaugų teikėjas fizinis asmuo, priimantis užsakymus ir sutartiniais pagrindais tarpininkaujantis parduodant organizuotas turistines keliones ir (ar) atskiras turizmo paslaugas vartotojams, teikiantis jiems su parduodamomis turizmo paslaugomis susijusią informaciją.

14. Kelionių agentūra – turizmo paslaugų teikėjas juridinis asmuo, priimantis užsakymus ir sutartiniais pagrindais tarpininkaujantis parduodant organizuotas turistines keliones ir (ar) atskiras turizmo paslaugas vartotojams, teikiantis jiems su parduodamomis turizmo paslaugomis susijusią informaciją.
15. Kelionių organizatorius – turizmo paslaugų teikėjas, rengiantis organizuotas turistines keliones, teikiantis kitas turizmo paslaugas ir parduodantis jas turizmo paslaugų vartotojams tiesiogiai arba per kelionių agentūras ar kelionių agentus.
16. Kelionių organizavimo paslauga – savarankiška, už užmokestį atliekama ekonominė veikla, apimanti turistinių kelionių rengimą, reklamą ir (ar) jų pardavimą tiesiogiai arba per kelionių agentūras ar kelionių agentus.
17. Kelionių vadovas – fizinis asmuo, kuris suteikia kelionės informaciją ir lydi turistus šalyje ir užsienyje.

18. Kolektyvinio apgyvendinimo paslaugos – apgyvendinimo paslaugos, kai teikiama nakvynė kambaryje arba kitoje atskiroje patalpoje ir nakvynei suteikiamų vietų skaičius yra didesnis negu nustatytas minimalus vietų skaičius, o visoms vietoms taikomas bendras komercinio pobūdžio valdymas.

19. Kurortas – įstatymu suteiktas statusas gyvenamajai vietovei, kurioje yra moksliškai ištirtų ir pripažintų gydomaisiais gamtinių gydomųjų veiksnių (mineralinių vandenų, gydomojo purvo, sveikatai palankus mikroklimatas, rekreacinių želdinių, vandens telkinių) ir išplėtota speciali infrastruktūra naudoti šiuos veiksnius gydymo, sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms.
20. Kurortinė teritorija – Lietuvos Respublikos Vyriausybės suteiktas statusas gyvenamajai vietovei arba jos daliai (gyvenamosioms vietovėms arba jų dalims), kurioje yra gamtinių išteklių, galinčių turėti gydomųjų savybių, ir speciali infrastruktūra naudoti šiuos išteklius sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms.
21. Lietuvos Respublikos turizmo paslaugų teikėjas – siūlantis arba teikiantis turizmo paslaugas valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis ir turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – turizmo paslaugų teikėjas fizinis asmuo), arba Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo ar jo padalinys, taip pat valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigti (įregistruoti) Lietuvos Respublikoje (toliau – turizmo paslaugų teikėjas juridinis asmuo).
22. Nakvynės ir pusryčių paslauga – savarankiška, už užmokestį turistui teikiama apgyvendinimo paslauga, kai kartu su nakvyne teikiami ir pusryčiai.

23. Organizuota turistinė kelionė – iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė.
24. Paplūdimys – sausumos ir su ja besiribojančio vandens telkinio dalis, skirta poilsiui organizuoti.

25. Privataus apgyvendinimo paslaugos – tam tikros apgyvendinimo paslaugos, teikiamos gyvenamosios paskirties patalpose, turinčiose šioms paslaugoms teikti nustatytą ne daugiau kaip didžiausią kambarių (numerių) skaičių. Privataus apgyvendinimo paslaugoms priskiriama ir aikštelių turistams apgyvendinti įrengtoje stovyklavietėje nuoma.

 26. Rekreacinė teritorija – vietovė, turinti gamtinių, kultūrinių, aplinkos savybių ir sąlygų žmonių visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti.

27. Rekreaciniai ištekliai – gamtinės, kultūrinės aplinkos savybės, tinkamos žmonių visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti.
28. Sveikatingumo paslauga – sveikatos stiprinimo paslauga, kurią teisės aktų reikalavimus atitinkančiose patalpose teikia specialistas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs reikiamą kvalifikaciją.
29. Turistas – fizinis asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais dalykiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, sveikatinimo, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja po savo šalį ar į kitas šalis ir bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip vienus metus apsistoja ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jeigu ši veikla nėra mokymasis ar mokamas darbas lankomoje vietovėje.
30. Turistinė stovyklavietė – specialiai įrengta teritorija, kurioje aikštelės nuomojamos turistams nakvoti palapinėse, kemperiuose ar kilnojamuosiuose nameliuose.
31. Turistinės stovyklos paslauga – savarankiška, už užmokestį turistams teikiama paslauga, kai turistinėje stovyklavietėje išnuomojama aikštelė palapinei, kemperiui ar kilnojamajam nameliui statyti.
32. Turizmo informacijos centras – juridinis asmuo, kurio veikla apima informacijos apie turizmo išteklius ir turizmo paslaugas rengimą, teikimą ir (ar) skleidimą.
33. Turizmo ištekliai – objektai ar vietovės, dominantys turistus ar skirti jų reikmėms.
34. Turizmo paslauga – savarankiška, už užmokestį turistams teikiama kelionių organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, turistų informavimo, pramogų ar kita paslauga.
35. Turizmo paslaugų teikimo sutartis – rašytinis susitarimas, kuriuo viena
šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas.
36. Turizmo trasa – keliauti poilsio ar turizmo tikslais suplanuotas, įrengtas ir specialiais trasos ženklais vietovėje paženklintas vientisas turizmo ir poilsio infrastruktūros objektas.
37. Valstybė narė – Europos Sąjungos valstybė narė, Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybė.

38. Vandens turizmo paslaugos – paslaugos, apimančios jūrinio turizmo ir vidaus vandenų turizmo paslaugas.

39. Vidaus vandenų turizmo paslauga – savarankiška, už užmokestį turistams teikiama kelionės vidaus vandenų trasomis ir vandens telkiniuose organizavimo paslauga, kuriai reikalinga tam tikra infrastruktūra ar jos dalis vandens turizmo poreikiams tenkinti šalies vidaus vandenų trasose ir vandens telkiniuose.
40. Viešbutis – kolektyvinio apgyvendinimo paslaugas teikianti įmonė, kur teikiamos apgyvendinimo kambariuose (numeriuose) paslaugos, įskaitant kasdienę nuomojamų kambarių priežiūrą (valymą, tvarkymą, lovų klojimą) ir aptarnavimą kambariuose. Pagal teikiamų paslaugų kokybę ir įvairovę viešbučiams suteikiamos kategorijos ir klasės.
41. Viešoji turizmo ir poilsio infrastruktūra – nuosavybės teise valstybei ar savivaldybėms priklausantys stacionarūs ar laikini statiniai ir įrenginiai, kiti objektai (turizmo trasos, pėsčiųjų (dviračių) takai, poilsio, apžvalgos ar stovėjimo aikštelės, stovyklavietės ir jų įrenginiai, paplūdimių įrenginiai, informacijos, higienos ir atliekų surinkimo, kiti renginių, lankytojų aptarnavimo ir poilsio objektai), skirti rekreacinių teritorijų ir turistinių objektų lankymui ir (ar) poilsio organizavimui.
42. Vietinis turizmas – Lietuvos Respublikos gyventojų kelionės po Lietuvos Respubliką.